ĮSPŪDINGA A. GLIOŽAIČIO MONOGRAFIJA „LIETUVOS ADMINISTRACINIS SUSKIRSTYMAS ŽEMĖLAPIUOSE"
Leidykla „Gairės" 2008 m. trečiame ketvirtyje pateikė knygynams solidžią 395 puslapių Algirdo Gliožaičio knygą su dideliu spalvotų žemėlapių rinkiniu. Knygos viršeliuose spalvingas Katalonijos atlaso pasaulio žemėlapis. Dėl žemėlapių įvairovės knyga prilygsta žemėlapių atlasui, nes žemėlapiai pakankamai įskaitomi. Nors didelio formato žemėlapiai, pritaikyti knygai, vieno ar sugretintų dviejų puslapių plote kiek prarado informatyvumą, tačiau suteikia informacijos ne tik turiniu, bet ir tuo, kas pateikta užrėmiuose. Knygos rišimas per žemėlapių, išdėstytų gretimuose lapuose, vidurį, tokio pobūdžio leidiniams nėra geriausias pasirinkimas.
Peržiūrėjus internetinėje svetainėje knygų namai.lt teigiamus atsiliepimus apie leidinį (kritiškų nesulaukta) belieka tik įvardyti pagrindinius knygos privalumus ir keletą pastebėtų trūkumų. Teigtina, kad knygoje surinkti svarbiausi įvairaus laikmečio su Lietuva susiję žemėlapiai. Jau pats faktas, kad knygos viršeliuose puikuojasi 1375 m. A. Kreskvo pasaulio žemėlapis, kuriame identifikuojama Lietuvos teritorija, rodo dokumentuotą Lietuvos kartografinį vaizdą tuometinio pasaulio interpretacija. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė garsėjo didžiule teritorija, ir tos teritorijos darinius, kurie šiandien priklauso kaimyninėms valstybėms, teisingai apibrėžti ir įvardyti, remiantis skirtinga kartografine medžiaga, ganėtinai sudėtingas procesas, nes to laikmečio kartografai žemėlapių turiniui dažnai buvo neobjektyvūs, o neretai - net tendencingi.
Knygoje randama konkrečių istorinėmis datomis fiksuotų faktų, susijusių su pridedamais žemėlapiais, dokumentais, kartografiniais piešiniais ar nuotraukomis, tad knyga galima remtis enciklopedinėms reikmėms Lietuvos teritorijos kitimo raidai nušviesti. 150 šaltinių naudotos literatūros sąrašas rodo, kad medžiaga monografijai rinkta iš nevienodai patikimų šaltinių, pradedant valstybiniais archyvais ir baigiant periodikos ir interneto informacija. Naudotasi ir kaimyninių valstybių šaltiniais bei Europos valstybių leistais senųjų žemėlapių atlasais.
Kartografinėje informacijoje apie Lietuvos teritoriją ir jos darinius pateiktos konkrečiomis datomis fiksuotos išvados. Šeštojoje išvadoje teigiama apie Žemaitijos rytinės sienos ribos skirtingą padėtį XVI-XVIII a. žemėlapiuose, tačiau neanalizuojama to fakto priežastis. O priežastis ta, kad dauguma autorių savo žemėlapiui naudojosi M. K. Radvilos LDK žemėlapiu, kuriame Žemaitijos rytinė riba pagal Nevėžį nespalvinta, todėl vėlesnių interpretatorių sutapatinta su Trakų vaivadijos šiaurės rytų riba.
LDK teritorija, fiksuojama po Liublino unijos, žemėlapiuose įvairuoja dėl Bresto (Brastos) vaivadijos priklausomybės, tačiau knygos autorius tai neanalizuoja. Nėra prarastų konkrečių rytinių teritorijos plotų pavyzdžių, išskyrus paminėtą Pagirių servitutą prie Dieveniškių kilpos.
Pasitaikė ir nesklandumų - žemėlapio fragmentas su Molotovo ir Ribentropo parašais (p. 277) pateiktas atvirkščias.
Apibendrinant reikėtų pabrėžti - autorius kone du dešimtmečius nuosekliai gilinosi į Lietuvos kartografijos istorijos klodus. Tai akivaizdu peržvelgus jo publikacijas visuomenės, kultūros ir mokslo leidiniuose apie Lietuvos valstybės sienas ir su jomis susietus žemėlapius. Taigi Lietuvos kartografijos istorija papildyta vertinga knyga, padėsiančia apibrėžtai orientuotis toje istorijoje.
Romualdas Girkus
Publikuota autoriui leidus |
