Majoras Sergiejus Chomanskis (1898-1980)

Kapitonas Sergiejus Chomanskis su žmona Lidija Šveinsburgaite vestuvių dieną, 1931 gegužės 10 d.

Vladui Chomanskiui, Sergiejaus Chomanskio (1898 - 1980) sūnui, leidus, publikuojame atsiminimus apie tarpukario Lietuvos karo topografijos skyriaus karininką Sergiejų Chomanskį.

...Jau seniai užsiimu savo tėvo, Lietuvos Kariuomenės karininko (Sergiejaus Chomanskio) nuo pat jos įsikūrimo, nepriklausomybės kovų dalyvio, tampriais ryšiais susijusio su 7 tuoju Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pėstininkų pulku, Vyties kryžiaus (su kardais), Gedimino ordinų ir jubiliejinio Laisvės medalio kavalieriaus, vieno iš pirmųjų Lietuvos Karo Topografijos Tarnybos bei Lietuvos Kariuomenės Generalinio Štabo Karo Topografijos Skyriaus pirmųjų darbų dalyvio ir kūrėjo memuarų redagavimu. Atsiminimus tėvas rašė ištisus 4 metus prieš savo mirtį ir prieš pat mirdamas paėmė iš manęs pažadą, kad visais būdais, esant pirmai galimybei pasistengsiu jo atminimus išleisti. Turiu dabar atspausdinęs kompiuteriniu būdu šeimos (trijų mano brolių ir plačios giminės poreikiams ) - pirmą tėvo atsiminimų dalį, apimančią laiką nuo jo gimimo 1898.10.23. iki 1928m. Gana plačiai aprašo savo gimtinės Jurbarko aplinką carinės Rusijos valdymo metais, mokyklas, Vasilčikovų majoratą, muitinę, kurios valdininku buvo jo tėvas o mano senelis, Pasaulinio karo metus Jurbarke, tris vokiečių karinius antpuolius prieš Jurbarką, tarnybą Raseinių pašte, savo reidus iš ten į Jurbarką per fronto liniją, pirmą pažintį su geodezija ir topografija dirbant Raseinių Žemės tvarkymo komisijoje, savo kaipo pabėgėlio gyvenimą Petrapilyje, darbą sanitaro pareigose Suomijos Senato Globojamoje Karinėje ligoninėje Rajaioki miestelyje netoli tuometinės Suomijos sienos, vėliau puskarininkių mokyklos Wilmanstrando mieste kursanto, puskarininkio 738-to Grigoriopolio pėstininkų pulko 2-oje kuopoje, Dauguvos fronto peripetijas 1916m. ir pirmą vokiečiu dujų ataką prieš juos, paskui revoliucinius įvykius. Kareiviai tėvą išrenka kuopos vadu, paskui armijos ir kuopos degradacija, sprendimas vykti namo į Lietuvą, kareivių-lietuvių kelionė užgrobtu Daugpilyje atvirų platformų ešelonu į Vilnių ir vietoje lauktos laisvės - vokiečių nelaisvė, gyvenimas Kauno 9 forte įkurtame lageryje ir "Oberosto" bandymai panaudoti sukoncentruotus ten kilusius iš Lietuvos belaisvius kaipo Mindaugo II kareivius, belaisvių lageris Hammersteine Pomeranijoje, paskui prie Frankfurto prie Oderio "Neisės" lageris. Revoliucija Vokietijoje, grįžimas Lietuvon, stojimas Lietuvos kariuomenėn, pirmi mūšiai su bolševikais Joniškėlio Mirties Bataliono sąstate, komandiravimas iš ten į Kauną Lietuvos Kariuomenės Karo mokyklon, Lietuvos Karo Mokykla, jos vadovybė, programa, įvykiai, dalyvavimas POW sukilimo numalšinime, mokyklos baigimas ir pirmojo karinio Leitenanto laipsnio suteikimas, baigimo balius, iš Antano Smetonos rankų gauna karininko kardą. Paskyrimą į 7-tą pėstininkų pulką, pulko formavimas Jurbarke po kovų su Bermontininkais, pulko vadas Eduardas Adamkevičius (dabartinio Lietuvos Prezidento dėdė (V.Ch.) sienos su Klaipėdos kraštu apsaugoje, pulko kelionė į Ukmergę.

Sergiejus Chomanskis su seserimi Elena, 1920

Pirmieji susidūrimai su lenkais, tėvo kuopos vado Balčiūno tragiška mirtis nusišaunant, kuopos vadas Vincas Vitkauskas, vėliau - kap. Žilinskas. Taikos sutartis su Rusija, 7 p.p. 7 kuopos (vadas ltn. Černius) žygis į Vilnių, 7-p.p. Pabradėje, Tėvas traukinyje sutinka Kiprą Petrauską, pulko žygis į Vilnių, skiriami užimti Gardiną, tėvo Pariečės epopėja,(su savo 2 kuopa 2 dienas sulaiko lenkų divizijas, žygiuojančias užimti Gardino), ltn. Musteikio pasiaukojimas ir žūtis, pralaimėjimas ir su grupe kareivių klajonės miškais iki Merkinės, grįžimas pulkan, trumpos atostogos, Želigovskininkai užima Vilnių, sugrįžimas pulkan į Širvintus, Skiriamas Mokomosios kuopos vado pareigoms, žygis iš Maišiagalos į Širvintus, lenkų kavalerijos reidai ir Liet kar. I Divizijos štabo nelaisvė, išvaduoja Lanskoronskį iš rūsio. Grįžimas į Ukmergę, naujas lenkų puolimas ir kavalerijos reidas, gen Žukauskas siunčia tėvo vadovaujamą Mokom. Kuopą į Taujėnus pastoti lenkų raiteliams kelią, Mok. Kuopos žvalgų būrio(vad. ltn. Viršila), o vėliau ir visos kuopos susišaudymas Taujėnuose su lenkų patruliu, Tėvas po mūšio pasiima lenkų arklį. Širvintų ir Giedraičių kautynės, kaip buvo su ugnies nutraukimo terminu ir lietuvių veiksmais jau po jo? Taikos metų pradžia, pulko baliai, dvarininkaitės lenkės, pulkas Gelvonuose, mokomoji Kuopa Lukoniuose, komandiruotė į Smalininkus gauti pulko baliui gėrimų, pulko gyvenimas taikos metais, komunistai, išaiškinti tėvo kuopoje, komunistų veikimas Lietuvos kariuomenėje, Buvusių tėvo pavaldinių - komunistų teismas. Liudytojais pulko vadas Ed. Adamkevičius, mok. Kuopos vadas S. Chomanskis ir Mok .kuopos 2 būrio vadas tėvo draugas jurbarkietis Stasys Sodeika. Žiaurus (sušaudyti) 7-to pulko komunistų likimas stalininėje Rusijoje. Mok kuopa Abromiškėse, Ustronėje, Kapitoniškėse, žiema Kaišiadorių rajone,

Vaduoti Klaipėdos, Klaipėdos sukilimas ir 7-tas p.p. "Raudonosios" kareivinės. Pulko komisijų veikla, švietėjiška, ekskursijos, ūkinė, karinė auklėjamoji. Kap. Tarasenka.Gyvenimas Klaipėdoje. Įvykusios sužadėtuvės ir neįvykusios jungtuvės su Erika, "Garbės Kuopos" vado funkcijose ir nesėkmės tarnyboje, pulko vadas mjr. Kaunas, pulko vadas plk. Genys, mokosi Klaipėdos aukštesnėje mokykloje kartu su Ieva Simonaityte. Tėvo motinos protėviai-klaipėdiškiai - Aukštujų Šimonių" prototipais. Užsienio karinių Laivų priėmimai Klaipėdoje. 4-tos pakrantės baterijos tragedija. Tarnybos Klaipėdoje peripetijos.

Stoja į Vytauto Didžiojo Aukštuosius. Karininkų Kursus. Baigia Bendrąjį kursų skyrių, Lietuvos kariuomenės kūrimo sunkumai, Kursų vadovybė, Kursų programa,naujos pažintys su karininkais. Šurna, Tilvikas, Vladas Motieka. 1926 Gruodžio perversmas ir Vl. Motiekos rolė jame, Priimtas į AKK Inžinerijos skyrių, plk. Kurkauskas. Liet. Kar. Inžinerinis batalionas. Priimtas į Karo topografijos kursus.

Čia baigiasi jau mano atspausdinti tėvo prisiminimai, jo pavadinti :" Prabėgusio gyvenimo aprašymas".

Viso savo gyvenimo tėvas nesuspėjo nuodugniai aprašyti. Nuo 1931, jo vedybų su mano motina metų turiu tik jo prisiminimų fragmentus. Pabandysiu aprašyti tolimesnį tėvo gyvenimą.

Vedė jau būdamas kapitonu 1931m. gegužės 10 d. Motina buvo iš senos bajorų giminės. Artimiausias gerai žinomas jos protėvis buvo Kauno Bajorų Mokyklos Direktorius (prefektas), Adomo Mickevičiaus viršininkas Kaune ir draugas. Ad. Mickevičiaus namelis Kauno A.Mickevičiaus gatvėje ir kiti du likusio Kartofliškių dvaro gyv. namai buvo motinos bobutės nuosavybė. Tėvas pateko lenkiškon aplinkon.

Tarnyboje vykdė pagrindinius Lietuvos Trianguliacijos darbus, su juo keliavo po Lietuvą ir visa mūsų šeima, motina ir aš su broliu. Galima sakyti, kad išaugau trianguliacijos punktų aplinkoje, bendravau su kareiviais, mažas jau pažinau Lietuvos tuometines geodezijos pažibas-tėvo bendradarbius: Ratautą, Liesį, plk. Andrių, Kočegurą, mjr. Kučingį, Butrimą…

majoras Sergiejus Chomanskis su sūnumi Kartofliškėse, 1934

majoras Sergiejus Chomanskis su sūnumi Kartofliškėse, 1934

Majoras Sergiejus Chomanskis su šeima, 1934 Darbėnai (PASIDIDINTI)

Majoro S.Chomanskio statytas Trianguliacijos signalas Aleksote

1940 m. birželis užtiko mus viename Alytaus apskr. dvarų. Sugrįžus Kaunan tėvas pergyveno visas Topografijos Skyriaus reorganizacijas. Jie gavo komisarą ir buvo performuoti į 29 teritorinio Korpuso topografinį būrį. Dar anksčiau tėvas , kaipo gerai mokantis rusų kalbą, buvo paskirtas tarpininku tarp Lietuvos kariuomenės ir Raudonosios Armijos Gaižiūnų poligone ir Jonavoje. Gavo tada automobilį "Opel Leutenant" ir gyvenome su tėvu Jonavoje viename iš mūrinių namų prie geležinkelio tilto. Iš tėvo pasakojimų tuo laiku atsimenu, kad jam teko kelti teisminius reikalavimus prieš sovietų kareivius iš Gaižiūnų. Du kareiviai pamiškėje išprievartavo atėjusią parsivesti karvės senutę. Nežinau tos bylos baigties.

1941 m. tėvas kartu su lietuvišku topografiniu daliniu plk. Andriaus vadovybėje dirbo topografinius darbus Tytuvėnų apylinkėse. Ten mus užklupo karas. Tėvas su Ltn. Jančaičiu slėpėsi Šiluvos klebonijoje, kur ir aptiko juos vokiečių daliniai. Pateko nelaisvėn. Nelaisvėje buvo Pagėgių belaisvių stovykloje, kur buvo laikomas su kitais Lietuvos karininkais geresnėse negu sovietų kariškiai sąlygose - arklidėse, tačiau maistas buvo iš runkelių. Lagerio apsaugoje pamatė vieną iš buv. Jurbarko vokiečių, gerai pažįstamą dar iš vaikystės. Jo pagalba buvo organizuotas kyšis vokiečiams - papjauta ir sudorota kiaulė iš mūsų ūkio Jurbarke. Kiek tai padėjo, nežinau, tačiau tėvą atvežė Kaunan ir paleido. Vėliau vykdė tyrinėjimo darbus vienai firmai, kuri turėjo eksploatuoti Skirsnemunės klinčių atsargas. Aprimus karo ir kitiems žiauriems to meto įvykiams, persikeliame iš Skirsnemunės į Jurbarka, kur tėvas pradžioje mokytojauja matematikos mokytoju Jurbarko "Saulės" gimnazijoje, o paskui yra Jurbarko amatų mokyklos direktorius. Remontuoja ir atstatinėja su mokiniais Jurbarko bažnyčią. 1944m stoja Plechavičiaus rinktinėn, veža jurbarkiečių naujokų grupę į Kauną, paskui siunčiamas karo topografiniams darbams kažkur pafrontyje prie Ukmergės. Sugrįžta į Jurbarką ir slapstosi savo ūkyje ir II dainiuose pas pažįstamus. Užėmus Raudonajai armijai Jurbarką, tuojau pat su mumis persikelia į Kauną, nes jau buvo gavęs grasinimų. Kaune susitinka kažką iš savo buvusių draugų karininkų iš 7-to pulko, ar tik ne plk. Šurkų, kuris tėvą įtaiso į Kauno karinį komisariatą, kur pabūna tik kelias savaites. Suimamas ir kartu su kitais Lietuvos karininkais "filtruojamas" žinomame Podolsko lageryje. Ten už "tėvynės išdavimą" degraduojamas eiliniu iš siunčiamas su šturmo batalionu į Liepojos frontą krauju atpirkti kaltę. 90% šturmo batalionų sudėties žūdavo. Tėvui pasisekė, nes dalinys į frontą pavėlavo, karas pasibaigė. Pas mus sugrįžo 1946m. Pradžioje darbo niekur negavo, paskui dirbo 11-tos amatų mokyklos inspektorium. Paaiškėjus jo dalyvavimui 7-to pulko komunistų teisme po Ch. Kaplano knygos "Kareivinėse neramu" pasirodymo, tėvui surengiamas darbe teismas. Atvirame partiniame susirinkime jis apšaukiamas buržuazine Lietuvos kariuomenės liekana ir pašalinamas iš darbo. Darbo niekur negauna. Pagaliau gauna geodezisto vietą Kauno Hidroelektrinės tyrinėjimo darbuose. Vėliau važiuoja į Leningradą, kur, nepripažindami tėvo kvalifikacijų, įgytų Lietuvos kariuomenėje, verčia tėvą ekspromtu baigti Leningrado Hidrologinį Institutą. Baigęs gauna Kauno Hidrometeorologijos stoties direktoriaus vietą, tačiau ir vėl po kurio laiko iš ten išmetamas. Pažeista jo psichinė sveikata. Gydosi Kauno Psichiatrinėje ligoninėje. Kaune nugriovus motinos gimtinę, persikelia į Jurbarką, kur gauna kelių inžinieriaus vietą, tačiau ir čia turi ją apleisti dėl nesutikimo išduoti fiktyvias pažymas apie atliktų darbų kiekį. Pensijos tėvas negauna, karinės tarnybos metai Lietuvos kariuomenėje jam neužskaityti. Šeima gyvena iš Motinos - vaikų darželio auklėtojos algos ir vyr. sūnų pagalbos.

Segiejus Chomanskis ir Lidija Chomanskienė, Kiduliai-Jurbarkas 1980

Tėvas liko ištikimas kariniam gyvenimo būdui iki mirties. Prisimenu paskutinį mūsų pasivaikščiojimą Jurbarko naujuoju tiltu. Ir čia tėvas pasakojo man apie šios vietos prieštankines savybes. Sportavo iki mirties. Iki spalio 1 d kasdien maudydavosi Nemune.

Vladas Chomanskis. 2010 ©

Trianguliacijos signalų statytojas majoras Sergiejus Chomanskis

Sergiejus Chomanskis (1898-1980), Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, į pirmą mūšį su bolševikais stojo Joniškėlyje Mirties bataliono sąstate.

Atgavus Klaipėdos kraštą, Žemaičių kunigaikščio Butgeidžio pulke ištarnavo 4 metus. 1926 m. rudenį pasiųstas į Kauno Aukštųjų karininkų kursus, kurie metų pabaigoje buvo prijungti prie Vytauto Didžiojo Aukštųjų karininkų kursų. Tad kursantas tapo ne tik karo inžinieriumi, bet ir karo topografu, iš prezidento A.Smetonos rankų kursų baigimo šventėje gavęs karininko kardą.

Nepriklausomybės datos 1927 metų vasario 16d.šventėje Sergejui suteikiamas kapitono laipsnis , po dviejų metų tarnybos labui jis perkeliamas į Generalinio štabo valdybos Karo topografijos skyrių ir paskiriamas 1-mos nuotraukų partijos topografijos darbų vykdytoju (kuopos vado teisėmis).Tais pačiais metais jis komandiruojamas trianguliacijos darbų vykdymui kartu su P.Butrimu. Dar po metų, t.y.1930 viduryje paskiriamas Kartografijos dalies vyresniuoju kartografu (bataliono vado teisėmis).Tų pačių metų pabaigoje dar kartą komandiruojamas į Vytauto Didžiojo Karininkų Topografijos kursus, 1931 metais Chomanskiui suteikiamas majoro laipsnis.

Pirmaeilis Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Karo topografijos skyriaus uždavinys buvo pirmos eilės trianguliacijos tinklu padengti visą Lietuvą. Davalgonių trianguliacijos bazė 1931 metais buvo matuojama nuo Davalgonių iki Kauno priemiesčio Muravos. Šalia esantis iš vyriausybės gautas Davalgonių dvaras priklausė gen. Žukauskui. Davalgonių bazė buvo parinkta Jonavos-Kauno plento šalikelėje. Bazę matavo dvi vedančiųjų geodezininkų poros: M.Ratautas- J.Andrius ir P.Butrimas- inž. Kočegūra. Antroje poroje vietoj Kočegūros turėjo būti S.Chomanskis, bet dėl motociklu patirtos avarijos bazės matavimuose nedalyvavo. Šios bazės Muravos punktas kartu su Astronomijos punktu ir pasitarnavo Kauno miesto trianguliacijos atramai, o Kauno bazė Murava - Šančiai vienu galu rėmėsi į Muravos punktą. Šančių punkto aukščiausio signalo statybai vadovavo mjr. S.Chomanskis.

Už nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei ir krašto kartografavimui Sergiejus Chomanskis buvo apdovanotas Gedimino ordinu ir Laisvės jubiliejiniu medaliu.

1939m. perdavus Lietuvai Vilniaus kraštą, kartu su sovietiniais topografais teko dirbti naujos sienos komisijoje konsultantu atskirai rusų ir lietuvių darytų topografinių nuotraukų sutikrinimui. Darbams buvo parinktos bazės Švenčionyse ir Švenčionėliuose. Lietuvių topografams vadovavo plk. leitenantas J.Andrius, o sovietų topografams - pulkininkai Čižik ir Libanov. Sienos žymėjimo darbai vyko iki kovo mėnesio, o pabaigtuvės buvo atžymėtos viename iš geriausių Vilniaus restoranų. Nuo Sovietų komisijos į pabaigtuves atvyko plk. Smirnovas.

Karo topografijos skyriaus karininkai Lietuvos-SSSR sienos žymėjimo metu. Antras iš kairės mjr.S.Chomanskis

1941 m. plk.J.Andriui vadovaujant, atliekant topografinius darbus Tytuvėnų apylinkėse, užklupo karas. Vokiečių nelaisvėje teko buvoti Pagėgių belaisvių stovykloje, o vėliau - sovietų nelaisvėje Maskvos srities Podolsko lageryje. Ten lietuvių karininkas buvo degraduotas eiliniu ir išsiųstas į frontą, demobilizuotas 1946 m.

parengė. R.Girkus 2010©

Karo topografijos skyriaus karininkai apie 1931-32 m. Iš kairės S.Uždavinys, V.Lagenpušas, P.Ambrazas, I.Liesis, sėdi S.Chamanskis