2017-06-24 13:30:01
Navigacija
ŽEMĖLAPIAI
· 1:10000
· 1:25000
· 1:5000
· KITI
· ATLASAI

Rekomenduojame susipažinti

Rekomenduojame susipažinti

Rekomenduojame susipažinti

Rekomenduojame susipažinti

KITI - MIESTŲ PLANAI
Vilniaus miesto planas (Karo topografijos skyrius, 1940, mastelis 1:12500)
Karo topografijos skyrius, naudodamasis senesne kartografine medžiaga, 1940 metais parengė ir išleido atgauto Vilniaus miesto planą mastelyje 1:12500. Planas atspausdintas keturiomis spalvomis. Juoda spalva- gatvės, geležinkeliai, pagrindiniai pastatai bei užrašai, žalia spalva- želdiniai, ruda spalva- horizontalės (laiptas 10 m.), mėlyna spalva- vandenys.

Plane užrašyti lietuviški gatvių, aikščių, miesto rajonų, turgaviečių, kapinių pavadinimai. Vardų sąrašas nustatytas remiantis Vilniaus burmistro 1940 metų nutarimais. Nutarimų sąrašuose daugiau kaip 200 pavadinimų, patvirtintų to meto Lietuvos respublikos vidaus reikalų ministro Barkausko.

Planas buvo laisvai platinamas, įkainuotas 1 LT 25 ct.
Kauno miesto situacijos planas 1932 m.

Kauno miesto situacijos planas sudarytas 1932 metais (gatvių rodyklė antroje pusėje). Mastelis 1:15000. Plano dydis 33x39 cm. Publikuotas periodinėje spaudoje. Atspaustas dvejomis spalvomis.

Gatvių pavadinimai (antra plano pusė) ČIA.

Kaunas 1935 m. planas 1:15000
Kauno miesto planas. 1935 metų spalvotas Spaudos fondo leidinys (Spaudos fondo litografija) masteliu 1:15000, kurio pagrindu iki 1940 m. buvo išleista keletas Kauno miesto planų (masteliai 1:15000-1:20000). Remdamiesi šiuo planu, Antrojo Pasaulinio karo metais vokiečių topografai taip pat išleido keletą Kauno miesto planų.
Vilniaus miesto planas. 1940, Aukuro leidykla.
Vilniaus miesto planas, išleistas 1940 metais. Leidėjas Aukuro leidykla. Mastelius 1:15000.
Kauno miesto išplanavimo projektas 1923 m.

Kauno miesto išplanavimo projektas.

Irašai plane: Šis Kauno miesto planas Miesto tarybos posėdy 1923 metų liepos mėn. 5 d. tapo patvirtintas, kaipo schematinis miesto vystymosi planas.
parašai burmistro ir sekretoriaus (data 1923 april).
Rengėjai: Civil.inžin. A.Jokimas (Kaunas), M.Frandsen (Copenhague).

Mastelis 1:10000

Kauno išplanavimo projektas 1923

Plano kopija (nuotrauka, daryta apie 1935-37 m.).

Plačiau apie planus J.Deksnio straipsnyje Apgyventų vietų žemėms tvarkyti įstatymo belaukiant (Žemėtvarka ir melioracija 1937 Nr. 3 ir Nr.5 )

Kauno miesto išplanavimo projektas 1923 m.

Kauno miesto išplanavimo projektas. Projektavo M.Frandsen Ingeneur conseiu M.I.F Copenhague, A.Iokimas Civ. Inžinieris Kaunas, Balandis 1923.

Šis Kauno miesto planas miesto tarybos posėdy tapo patvirtintas kaipo chematinis miesto vystymosi planas. Pasirašė Kauno miesto burmistras ir sekretorius.

Nefiksuojant valstybės ir visuomenės trobėsiams numatytų vietų V.R.M. Lietuvos Atstatymo Komisariato šis Kauno miesto išplanavimo projektas tvirtinama laikinai, ligi pristatysiant tobulą miesto planą. Kaunas 1923 gruodžio 20 d. Nr.161. Pasirašė Atstatymo komisaras ir sk.viršininkas.

Mastelis 1:4200, plano dydis 90x122,5 cm.

Kauno miesto planas 1923

Bendras 1923 m. Kauno miesto išplanavimo projekto vaizdas

Kauno miesto planas , 1925, 1:10000
S.Kolupaila Kauno niveliacijų reperiai. Technika 1925 m. Kauno miesto planas su nurodymo niveliacijos reperių. Mastelis 1:10000, 1925.
Kauno miesto planas 1925

Planas peržiūrai (nuoroda, pilnas dydis). Publikuota: Technika 1925 (2).
V.D.Universiteto Botanikos sodo planas su trumpais paaiškinimais. Dr.A.Minkevičius, 1936
Vytauto Didžiojo Universiteto Botanikos sodo planas
Vytauto Didžiojo Universiteto Botanikos Sodo planas (1936, pilnas vaizdas/pasididinti).

V. D. Universiteto Botanikos Sodo PLANO PAAIŠKINIMAI.

Botanikos sode ir šiltnamiuose auginamų augalų rūšys ir atmainos skaitomos tūkstančiais. Tokioj daugybėj me­džiagos sodo lankytojams be vadovo ne pigu susivokti. Lei­džiant šį sodo planą buvo turėta galvoj parodyti jame au­galų suskirstymo planingumą ir atkreipti dėmesį į svar­besniuosius augalus, kurie įdomūs ne tik botanikos ir jai giminingų sričių specialistams, bet ir eiliniam lankytojui. Plane pažymėti tik tie skyriai, kurie prieinami žiūrovams lankyti. Be jų, yra sode dar medelynai, platus vaistiniams augalams tirti skyrius, inspektai, specialių bandymų skyriai. Suinteresuoti juos gali apžiūrėti iš anksto su Sodo administracija arba skyrių prižiūrėtojais susitarę. Sodas įkurtas 1923 m. (jo organizatorius ir Vedėjas yra prof. Dr. K. Regelis), bet jo įrengimas ir dabar tebe- tęsiamas ir dabartinėmis materialinėmis sąlygomis už­truks nemažiau keliolikos metų. Todėl čia leidžiamas pla­nas yra provizorinis, nes sode daug ko dar trūksta, daug kas nesutvarkyta. Lietuviškų augalų skyrių, itališko sti­liaus sodelį, alpinėtum ir k. bus galima tik palaipsniui so­dą plečiant per eilę metų įrengti. Visą sutvarkytąją sodo dalį, kuri prieinama lankytojams pamatyti, galima su­skirstyti į šiuos pagrindinius skyrius: 1. Šiltnamiai; 2. Pro­vizorinis alpinėtum; 3. Vienmečių ir daugiamečių aug. skyrius; 4. Gėlynai; 5. Treljažas; 6. Morfologijos ir bio­logijos skyrius; 7. Sistematikos sk.; 8. Parkas; 9. Arbo- retum; 10. Natūralios augalų bendruomenės. Daugeliu kelių ir keliukų visas sodas suskirstytas į nedidelius sklypelius. Punktiro linijomis pažymėti projek­tuojami, bet dar nesutvarkyti skyriai ir neišvesti keliukai. Kad geriau būtų orientuotis besinaudojantiems šiuo planu, jame visi sodo sklypeliai sunumeruoti ir žemiau duoda­mas aprašymas sutvarkytas pagal plano eilės numerius. 1. Didieji Sodo vartai. 2. Šoniniai Sodo vartai. 3. Šiltnamiai su šaltesniuoju, atogrąžų ir sukulentinių augalų skyriais. Tuojau įėję patenkame į šaltesnįjį augalų skyrių. Iš įdomesniųjų jo augalų paminėtini šie: Migdolmedis — Amygdalus communis, kilęs iš Azijos, Pup- medis — Ceratonia siliqua, ankštinių šeimos medis iš Ara­bijos ir Sirijos, su ilgomis tamsiai rudomis saldaus skonio ankštimis, vadinamomis šv. Jono duona; Eukaliptas — En- caliptus globulus; eukaliptai daugiausia auga Australijoj, ištisais miškais, kai kurios rūšys siekia net ki 150 m aukš­tumo. Jų lapai amžinai žaliuoja, turi daug ir labai kvap­naus aliejaus. Duonmedis — Manikot utilissima iš atogrąžų Amerikos, naudingas savo krakmolu gausiomis šaknimis, iš kurių gaminama savotiška duona ir krakmolo rūšis ta- pioka. Figmedis — Ficus carica ir F. religiosa; pirmasis kilęs iš Azijos, dabar plačiai auginamas dėl skanių figos vaisių ir Pietų Europoj, antrasis laikomas Indijoj šventu medžiu, po kuriuo esą Buda gavęs Apreiškimą. Phormium tenax, vadinamas Nauj. Zelandijos linas arba kanapė, ato­grąžų augalas labai naudingas savo stipriais plaušais. Pinija -— Pinus pinea yra Viduržemio jūros sryties pušis, kurios dideliuose, iki 30 cm ilgumo, konkorėžiuose išauga didelės, skainios sėklos. Ravenala madagascariensis vadina­masis keleivių medis, giminingas bananams augalas, pa­sižymi giliomis lapų makštimis, surenkančiomis nemažą at­sargą vandens, kuriuo dažnai pasinaudoja ištroškę keliau­ninkai. Vilnamedis — Gossypium yra atogrąžų augalas, iš kurio vaisių gauna medvilnę. Iš dekoratyvinių augalų, ku­riuos galima ir kambariuose auginti, galima suminėti ki­niškoji rožė — Hibiscus rosa sinensis, žydinti gražiais di­deliais žiedais ir Pandanus utilis. Pirmajam šoniniam skyriuj auginami atogrąžų ir šiaip šiltesnių jų zonų augalai. Vasarą čia įrengiamas didelis akvaris, kurio pats centrinis augalas yra didžiuliais, ap­skritais, virš 1 m skersmens lapais Amazonės vandenų lelija Victoria; žydi dideliais gražiais žiedais liepos — rugpjūčio m. Gale akvario auga lotosas — Nelumbium nucifera, jo ilgakočiai skydiški lapai aptraukti storoku vaš­ko sluoksniu ir todėl vanduo nuo jų nelyginant gyvsidab­ris 'nurieda; žydi gražiais baltai rožiniais žiedais. Yra ir kitų rūšių vandens lelijų. Ten pat randame ir naudingų augalų: cukrašvendrę, Saccharum officinarum, iš kurios gaunamas cukrus, ryžių augalą, Oryza sativa, kurio sėk­los plačiai visam pasaulyje paplitę ir kurių daugiausia eksportuoja Japonija, Indija ir Kinija, ir papirusą — Cy- peras papyrus, žinotą jau senaisiais amžiais ir vartotą rašomajai medžiagai, papirusui, gaminti; šaknys valgo­mos. Akvario pakraščiuose yra keletas mimozų — Mhnosa pudica, įdomių savo nepaprastu jautrumu; paliesti jų smulkiai plunksniški lapeliai viena akimirka, lyg nusigan­dę, susiglaudžia ir nulinksta žemyn; Brazilijoj mimozos auga kaip piktžolės. Įėjus pro duris, kairėj pusėj stovi Urera baccifera ir Laportea moroides, dilginanti augalai, nuo kurių ant odos atsiranda ilgai negyjančios žaizdas; Vanilla planifolia yra aukštyn šliaužiąs atogrąžų augalas, kurio ankštys vanilės vardu plačiai vartojamos kulinarijoj. Yra dar kavos medis —- Coffea arabica, kakao medis — Theobroma cacao; Erythroxylon coca, vaistingas augalas, iš kurio lapų gaminamas kokainais, Carludovica palmata, palmėms artimas augalas, kurio lapai vartojami Panamos skrybėlėms gaminti. Atskiroj stiklinėj spintelėj tarp kitko galima pamatyti vabzdžiagaudį augalą Nepenthes; dalis jo lapų pavirtę grakščiais ąsotėliais, į kuriuos sugaunami ir ten suvirškinami vabzdžiai. Iš daugelio kitų šio skyriaus augalų paminėtini epifitai, kurie čia auginami ant šakų arba kamščio atlaužų, o savo tėvynėj, atogrąžose, jie au­ga prikibę prie medžių kamienų arba šakų; kai kurie jų yra gražios ir originalios išvaizdos, pav., į briedžio ragus pa­našus papartis Platycerium alcicorne Antrajam šoniniam šiltnamių skyriuj sutalpinti kaktusiniai ir sukulentiniai (sultingieji) augalai. Gamtoje jie paprastai auga šilto ir sauso klimato zonose, dykumose, ir dėka savo sultingų ir mėsingų organų, gali pakęsti ilgas sausras. Iš kaktusinių paminėtinos kai kurios rūšys gen­ties Opuntia, kurios duoda valgomus vaisius, kaip, pav., Opimtia ficus indica. Cereus grandiflorus pasižymi dide­liais, gražiais žiedais, kurie težydi tik kelias valandas ir tik naktį. Daug rūšių ir formų, kartais labai nuostabių, yra iš genčių Ecliinocactus, Mamillaria, Cephalocereus, Euphorbia ir t. t.; kai kurios gražiai žydi. Yra nemažas rinkinys alijošių (Aloe) ir agavų (Agava). Agavos tarp ko kita įdomios tuo, kad gyvena paprastai labai ilgai, bet žydi išviso tik veną kartą ir peržydėję tuojau nunyksta; jų žiedynai milžiniško didumo, kartais net iki 12 m aukš­čio, žiedai dideli, apdulkinami paukščių. Tam pačiam sky­riuj auga ir keletas vijoklinių bei lipikų augalų, jų tarpe Luffa cylindrica, daugiausia Japonijoj ir Egipte augina- ma, iš kurios didelių, agurko pavidalo vaisių gamina pintis kūnui mazgoti. 4. Alpių augalų skyrius. Jis yra provizorinis; vėliau numatyta pylimo šlaite įrengti platesnį alpinetumą. Ne­žiūrint jo mažumo, čia sutelpa daugiau, kaip 400 kalninių augalų rūšių, daugumoje upių. Kai kurie jų, kaip Saxifraga, Diantlius, Silene, Draba, Androsace, auga žemomis ir labai tankiomis vejomis, kas labai charakteringa kalnų augalijai. Tarp kitko čia yra turistams pažįstamas edel­veisas — Leontopodium alpinum. 5. Vienmečių ir daugiamečių augalų skyrius. Tai yra augalų dauginimo skyrius; iš jo imama, pagal reikalą, augalai į gėlynus, į sistematikos skyrių, į parką ir kitur. Aplink šį skyrių apsodinta jaunų vaismedžių alėjos (būsi­masis pomologinis skyrius), kur kiekvienos atmainos yra po vieną pavyzdį, viso kelios dešimtys atmainų obelų, kriau­šių, vyšnių, slyvų, čerešnių, cidonijų. 6, 7. Gėlynai. Cia. yra įvairūs darželiniai ir klombiniai augalai; skyrium nemažas jurginų rinkinys ir rožy­nas (6). 8.Treljažas, Jis apsodintas vijokliniais ir aukštyn lipančiais augalais. Be visiems žinomų laukinių vynuo­gių (Ampélopsis), apie jį auga ir retesnių mūsų krašte vi­joklių: Vitis Coignetiae, V. arizonica, Lonicera caprifo- lium, L. flava, L. Tellmanniana (ši pastaroji ypač gražiai žydi geltonais, stambiais žiedais birželio m.), vijoklinė nasturtė — Tropaeolum peregrinum, įvairių spalvų ir formų moliūgai, Cucurbita pepo, japoniškasis apynys — Humulus japonicus, Wistaria chinensis — labai mėgiamas augalas pietinėj ir vidurinėj Europoj ir auginamas daž­niausia prie namų sienų, išauga kelių m aukštumo ir žy­di anksti pavasarį be lapų didelėse violetinėse kekėse su­krautais žiedais; toliau seka Clematis, Actinidia ir k. 9. Augalų morfologijos ir biologijos skyrius, Šitame skyriuje augalai sugrupuoti pagal jų morfologinius požy­mius ir biologinius jų ypatumus. Pav., yra margalapių au­galų grupė (Aegopodium podagraria, Glyceria spectabilis), neužaugos dėl šilimos stokos (Juniperus communis va r. na- na), parazitiniai bechlorofiliai augalai (džioveklė — Oro- banche, brantas — Cuscuta), augalai, kuriuos apdulkina kamanės ir bitės ir t. t. Iškeltame ant padėklo akvaryje galima pamatyti mūsų durpynuose augančius vabzdžia­ėdžius augalus: tuklę — Pinguicula vulgaris ir saulašarę — Drosera rotundifolia. 10. Augalų sistematikos skyrius. Viename šito sky­riaus gale sutalpinti kai kurie svarbesnieji vaistiniai au­galai: Adonis vernalis (gražiai geltonai žydi anksti pa­vasarį) , žagrenis nuodingasis — Rhus toxicodendron, nuo­dingas net prisiliesti; ricinmedis paprastasis — Ricinus communis, iš kurio gaunama ricina, saldymedis juodasis — Glycyrrhiza glabra, čemeryčia baltoji — Veratnim al­bum, Althaea officinalis, Artemisia abrotanum ir dauge­lis kitų. Šalimai auginama daug žemės ūkio ir šiaip pri­taikomosios reikšmės turinčių augalų; čia matome įvairias javų rūšis ir atmainas, pradedant laukinėmis ir pusiau- laukinėmis, kaip Triticum spelta, T. dicoccum, kurias dar mūsų bočiai augindavo, Secale montanum ir kitas, ku­riu yra kilę kultūrinių javų veislės, baigiant naujausio­mis, kokias augina Dotnuvos Z. Ū .Ak Selekcijos Stotis. Toliau seka įvairios daržovės, pašariniai, aliejiniai, bičių, dažiniai augalai (Isatis tinctoria, B aptinki tinctoria, Poly­gonum tinctorium, Calendula officinalis). Didžiausią skyriaus dalį, būtent sistematinę, užima įvai­rūs augalai, suskirstyti šeimomis; jie atstovauja didesniąsias ir svarbesniąsias augalų šeimas, kaip Gramineae, Cy- peraceae, IAliaceae, Ranunculaceae, Umbelliferae, Papilio- naceae, Compositae ir t. t. Šio skyriaus svarbiausias tiks­las patarnauti studentams ir moksleiviams, išeinantiems augalų sistematikos kursą, kurie čia, mokytojo vadovauja­mi, teorines žinias gali papildyti gyvais ir ryškiais pa­vyzdžiais. 11 — 27. Parkas. Žymi parko dalis yra užsilikusi iš prieškarinių laikų, buvusio Fredos dvaro; tai yra suaugę įvairių rūšių medžiai ir krūmai, tarp kurių, botanikos so­dui įsikūrus, pasodinta daugelis naujų augalų. Saloje (11) randame senus platanus Platanus occidentalis, maumedžius - Larix decidua, geltonžiedį kaštaną — Aesculus octandra, klevą platanalapį — Acer pseudoplatanus, šiaurės ry­tų pusėj už tvenkinio auga piramidalinis ąžuolas — Quer- cus pedunculata fo. fastigiata. Iš naujai pasodintų pami­nėtina Veimuto pušis — Pinus strobus. Tvenkinio pakraš­čiu auga įvairių atmainų alyvos (Syringa). 12 sklypelyje yra keletas spalvotų augalų: raudonlapis ir geltonlapis lazdynas — Corylus avellana var. atropiir- purea ir var. aurea, raudonlapis raugerškis — Berberis vulgaris var. atropurpurea, toks pat būkas — Fagus silvatiaa var. atropurpurea, sidabriniais lapais Elaeagnus argentea, margalapė sedula — Cornus spec.; 13 sklypelyje žagrenis — Rhus typhina, gražiais plunksniškais, rudenį raudonai nusidažančiais lapais pusmedis, vešlūs tolimųjų Rytų augalai Paulownia imperialis ir Aralia chbiensis, S. Amerikos: pušis Pinus flexilis. Įėjus pro vartus dešinėj pusėj (14) galima įsižiūrėjus pamatyti ant senos tuopos kamieno (ypač lengva pastebėti rudeni arba pavasary, kada tuopa be lapų) keleto metrų aukštumoj įdomų, pusiauparazitinį, amžinai žaliuojantį krūmokšnį; tai amalas — Viscum album; jis ne visur Lietuvoj pasitaiko, ypač į šiaurę; auga ant tuopų, beržų, gluosnių, kartais ant vaismedžių ir kitų medžių šakų ir kamienų. Tame pačiame sklypelyje randame ginkmedi — Ginkgo biloba, kuris savo žiedų struktūra labai artimas spygliuočiams ir priklauso prie plikasėklių, bet vietoj spyglių turi dviskiaučius rudenį numetamus lapus. Kinai ir japonai laiko jį didelėj pagarboj ir sodina prie savo šventyklų. Kiek toliau randame svyruoklinį uosį Fraxinus excelsior var. pendula ir dar giliau — F. excelsior var. heterophylla — uosį su paprastais, ne plunksniškais la­pais. Iš spygliuočių yra Thujopsis dolabrata, kilęs iš Ja­ponijos. (tęsinys žemiau)

V.D.Universiteto Botanikos sodo planas su trumpais paaiškinimais. Dr.A.Minkevičius, 1936 (tęsinys)
15—25 kvartaluose daug senų medžių ir krūmų: uo­sių, klevų, liepų, beržų, kaštanų, sedulų; jų tarpe yra vienas kitas ir retesnių augalų, kaip sviruoklinis gluosnis Salix fragilis x babylonica, medžio pavidalo, gražiai ir gausiai žydinti gudobelis — Crataegus punctata (15), šal­talankis — Hippophaë rhamnoldes (23) sidabruotai pilkais lapeliais krūmas. Naujai pasodintos yra tujos, kukmedžiai Taxus baccata, jazminai — Philadelphia, šeivamedžiai Sambucus, baltosios akacijos, spirėjos, potentilės. Anks­ti pavasarį labai gražiai sužysta dideliais, puošniais, įvai­rių spalvų žiedais azalijos (21) ir rododendrai (22). Iš pritaikomosios reikšmės turinčių augalų galima pa­matyti dar jaunus valakiškąjį riešutmedį - Juglans re­gia ir šilkmedį — Morus alba (26); ten pat auga jaunas bukas — Fagus stlvatica. Praktiškai svarbūs yra pažinti raugerškiai — Berberis vulgaris ir mahonijos — Mahonia aquifo Uam (27) ; šitie du augalai (ir trečias — šunobelis Rhamnus cathartica) nuo 1934 m. draudžiami Lietuvoje be tam tikro leidimo auginti, nes jie maitina grybą — Puccinia graminis, kuris vasarą pereina ant javų ir javai nuo jo nurūdija; gegužės m. ir birželio m. pradžioje ant raugerškio lapų ir mahonijos vaisių galima rasti daug oranžnių arba raudonų dėmių su šio grybo sporomis. 28—44 kvartalus užima vadinamąsis arboretum, kur medžiai ir krūmai sugrupuoti šeimomis; ši sodo dalis ne galutinai baigta tvarkyti ir kasmet papildoma sulig isgalėmis naujomis grupėmis ir rūšimis. 28 sklypą užima Celastraceae ir Rhamnaceae šeimos su įvairiomis rūšimis šunobelų (Rhamnus), ožeksnių (Evonymus), Celastrus scandens. Toliau, 5 sklypus (29—31) užima didelė Rosaceae šeima; 29 sklype pasodintos įvairių rūšių botamškos (neskiepytos) rožės; sekantieji 4 sklypai (30) sudaro vieną gražiausių sodo kampelių, kada pavasarį gausiai sužysta įvairios rūšys genčių Crataegus, Pirus, Malus, Sorbus, Pranus, Amygdalus, Cydonia, Spiraea ir k. Jų tarpe yra tokių, kurios savo išvaizda (svyruoklinės formos) arba spalva ir be žiedų labai gražiai atrodo, kaip pav., raudonlapiai Prunus Pissardii arba Malus Niedzwetzkyana. Ats­kiram sklypelyje (31) yra nemažas dekoratyvinių ir iš da­lies valgomų aviečių (Rubus) rinkinys. Saxifragaceae šei­mą (32) atstovauja daugiausia įvairios rūšys serbentų, kaip dekoratyviniai Ribes aureum, R. sanguineum, Alpių rūšis R. alpinum, įvairūs jazminai (Philadelphus), kurie birželio mėn. sužysta baltais kvapiais žiedais ir Deutzia genties keletas lygiai gražiai žydinčių rūšių. Toliau seka visa eilė spygliuočių medžių ir krūmų (33-39) : Kukmedis — Taxus baccata, vietoj konkorėžių tu­ri sultingus, raudonus, į uogas panašius vaisius, sidabri­nės eglės — Picea pangens var. glauca ir P. pungens var. argentea, Pseudotsuga Douglasii var. glauca, Abies color, Abies balsamea, kadagiai — Juniperus communis ir J. Sabina, įvairių rūšių tujos (38), maumedžiai — Larix decidua, L. sibirca ir k. (39). Nedidelę Oleaceae šeimą reprezentuoja (40, 41, 43) Forsythia gentis (anksti pavasarį dar be lapų žydi gau­siais, auksuotai geltonais žiedais F. suspensa), keletas Ligustrum rūšių (41) ir nemažas rinkinys botaniškų ir skie­pytų įvairiaspalvių alyvų — Syringa (43). Papilionaceae šeimos skyriuj (42) randame Caragana spinosa, C. spinosissima, C. frutex, baltąją akaciją — Robinia pseudacacia, rausvažiedę akaciją — R. neomexicana, Laburnum alpi­num, Gleditschia triacanthos iš Š. Amerikos ir k. Pagaliau, Caprifoliaceae šeimos skyriuj (44) pasodinta daugelis rūšių šeivamedžių (Sambucus), putinų (Viburnum) ir sausme­džių (Lonicera). 45—47 sklypai užimti natūralinėmis augalų bendruome­nėmis. Iš jų tuo tarpu yra užveistas lietuviškas eglynas (45), pušynas (46) iš žemaūgių pušaičių Pinus montana su pavieniais eglių ir maumedžių egzemplioriais; panašūs pušynėliai auga Alpių srityse iki 1800 m aukštumose. Vidurinės Europos natūralus miškas pavaizduotas bukynu (47), sudarytu iš buko — Fagus silvatica ir kėnio — Abies alba priemaišos. Būkas aukštas, iki 40—50 m iš­augantis, liemeningas medis, aukštai vertinamas kai ku­riems padargams gaminti, kaip sunkus lengvai skyląs ir lengvai pasiduodąs lenkiamas; natūralinė jo šiaurės siena eina per pietinę Švediją, Karaliaučių, Varšuvą. 48 — 51. Tvenkiniai. Juose tuo tarpu auga daugiausia savaimingai užsiveisę augalai: Elodėja — Elodea cana­densis, Plūdenos — Lemna, asiūkliai — Equisetum limsum ir t. t. Tik viename (48) yra užveista vandens lelijų. Parko unksmėje tvenkinio pakraščiai apsodinti retoku Lie­tuvoje jonpaparčiu — Matteucia struthiopteris (Stru- thiopteris germanica).

Botanikos Sodas atidarytas: vasarą kas­dien nuo 8 iki 17 vai., sekmadieniais ir šventadieniais iki saulės nusileidimo; pavasarį ir rudenį nuo 8 iki 16 vai. Šiltnamiai atidaryti: vasarą kasdien nuo 8 iki 12 ir nuo 14 iki 17 vai.,, sekmadieniais ir šventadieniais nuo 13 vai. iki saulės nusileidimo; pavasarį ir rudenį kas­dien nuo 8 iki 12 vai. ir nuo 13 iki 16 vai., sekmadieniais ir šventadieniais nuo 13 vai. iki saulės nusileidimo.

Išleista atskitu leidiniu 1936. Leidėjas - Raidės spaustuvė.

Kauno miesto planas, 1933 (1:25000)
Kauno planas, mastelis 1:25000. Planas publikuotas Adolfo Klimo Lietuvos geografijoje (IV pataisytas ir papildytas leidimas, "Dirvos" bendrovės leidinys, Kaunas-Marijampolė 1933).

Kaunas 1933 planas

Adolfas Klimas, Lietuvos žurnalistas, visuomenės veikėjas, gimė 1889 m. birželio 16 d. Kušliškiuose, Kalvarijos valsčiuje, mirė 1985 m. spalio 9 d. Klyvlende. 1912–1916 m. su pertraukomis studijavo teisę ir pedagogikos dalykus A. Šaniavskio universitete Maskvoje. 1915–1916 m. dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, nuo 1916 m. – šios draugijos Kultūros ir švietimo Petrogrado sekcijoje ir savaitraščio „Lietuvių balsas“ redakcijoje. Po 1917 m. Vasario revoliucijos dirbo laikraščio „Santara“ redakcijoje, leidinio „Laisvoji Lietuvos mokykla“ redaktorius. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Knygų leidimo komisijoje prie Lietuvių mokslo draugijos, laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje. 1920–1921 m. faktiškasis savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ redaktorius, leidinių „Darbas“, „Saulėtekis“, žurnalo „Varpas“ redakcijų darbuotojas. 1921 m. redagavo Šaulių sąjungos žurnalą „Trimitas“. Buvo Steigiamojo ir vėlesnių Seimų stenogramų redaktorius. 1937 m. redagavo dienraštį „Šiandien“. Po Antrojo pasaulinio karo emigravo į JAV. 1922 m. Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos, 1929 m. Lietuvos žurnalistų sąjungos vienas steigėjų. Nuo 1906 m. rašinius Pelagiaus slapyvardžiu spausdino savaitraštyje „Naujoji gadynė“, dienraštyje „Vilniaus žinios“, laikraštyje „Lietuvos žinios“, slapyvardžiu A. Kelmutis arba A. K-mas ir inicialais A. K. – savaitraštyje „Lietuvos ūkininkas“. Apie Lietuvą esperanto kalba rašė Suomijos leidinyje „Sanomat“, flamandų „Gazette van Gent“. Parašė mokyklinių vadovėlių, esperanto vadovėlį (1928 m.). JAV čia bendradarbiavo laikraštyje „Naujienos“, Lietuvių enciklopedijoje, kituose JAV lietuvių leidiniuose.
Vilniaus miesto planas, 1933 (1:25000)
Vilniaus planas, mastelis 1:25000. Planas publikuotas Adolfo Klimo Lietuvos geografijoje (IV pataisytas ir papildytas leidimas, "Dirvos" bendrovės leidinys, Kaunas-Marijampolė 1933).

Vilniaus planas 1933

Už suteiktą medžiagą dėkokame Algirdui Antanui Gliožaičiui
Panevėžio miesto bendrasis kvartalų, kontūrų ir gatvių planas su reljefu, pažymėtu horizontalėmis, 1934
Panevėžio miesto bendrasis kvartalų, kontūrų ir gatvių planas su reljefu, pažymėtu horizontalėmis.
Nuotrauka padaryta 1934 metų vasarą, remiantis pirma nustatytais trianguliaciniais, poligonometriniais ir niveliaciniais taškais.
Nuotraukos ir plano sudarymo darbams vadovavo geodezijos inži­nierius M. Ratautas, technišką priežiūrą vykdė geodezijos inžinieriai P. Butrimas ir A. Kočegūra.
Planas nubrėžtas 12-koje atskirųjų 1:2500 mastelio lapų.

Panevėžio planas

Panevėžio plano (1934) lapų suskaldymo schema.

Panevėžio planas

Panevėžio plano (1934) 9 lapas (bendras vaizdas)

Panevėžio miestas yra gavęs pro­gos pirmas Lietuvoje apsirūpinti geo­dezijos mokslo nuostatais pagristu planu, kuris bus pagrindu įvairioms iki 1:500 mastelio nuotraukoms. Kiekviena pradžia, kaip žinome, sunki, ypač precizinės geodezijos srityje, nes ne- specialisto akimis žiūrint tų darbų re­zultatai (taškų koordinačių ir altitudžių sąrašai) dėl savo kuklaus pavi­dalo atrodo kaip ir nesuderinti su jiems gauti reikalingų darbų ir išlai­dų kiekiu. Tuo tarpu esminė tų punk­tų reikšmė itin miestų gyvenimui svarbu kultūriniu ir ekonominiu at­žvilgiu, kaip tatai ryškiai matyt iš va­karų Europos valstybių patyrimo. Kad šie darbai pradėti vykdyti Lietuvoje ir kad Panevėžio miestas nutarė juos pas save atlikti ir tuo būdu būti ki­tiems Lietuvos miestams paveikslu, yra didelis Vyriausiojo Statybos Ins­pektoriaus inž. A. Novickio, Panevė­žio Miesto Burmistro T. Chodakausko ir Panevėžio Miesto Inžinieriaus A. Gargaso nuopelnas.
Aprašomasis Panevėžio miesto bendrasis planas nubrėžtas 12 planše­čių, kurių suskaldymo schema duota pirmajame šio albumo lape. Planas yra pagristas trianguliacinių bei poligonometrinių punktų, precizinės ir tech­niškos niveliacijos reperių tinklais.
Trianguliacijos, poligonometrijos ir niveliacijos darbai nusakyti raštuose, pridėtuose prie darbų skaičiavimų knygų.
Bendrojo miesto plano tikslas — duoti medžiagos miesto planavimo, įvairių technikinių įrengimų ir žemės darbų bendriesiems projektams išdirb­ti. Be to, kaip jau buvo sakyta, iš pagrindinių taškų tinklo gauname pagrindo specialiems planams ir pro­filiams gamintis.
Siame plane sužymėti gatvių kon­tūrai, kiti situaciniai daiktai ir kon­tūrai, išskyrus atskirų valdymų sienų ir namų linijas. Tiktai svarbieji viešo­jo pobūdžio pastatai pažymėti.
Horizontalės nubrėžtos 0,5 m., imant pagrindu altitudę Hidrometrinio Biuro reperio, kuris yra įmūrytas į Nevė­žio upės tilto atramą prie Stoties gat­vės. Šio reperio altitudė lygi 43,361 m (1934 m. Hidrometrijos Biuro metraš­čio 42 pusl.).
Poligonometrinių ir trianguliacinių taškų centrai buvo paimti ir niveliaciniais reperiais. Precizinės niveliaci­jos reperiais paimti sieniniai reperiai ir sustiprintieji poligonometriniai cent­rai. Visi centrai požeminiai, 25—30 cm. žemiau gatvės paviršiaus, pažy­mėti geležinėmis markėmis, įmūryto­mis į betoninius stulpelius. Trianguliaciniai ir poligonometriniai centrai ir reperiai apsaugomi trianguliacijos ir topografinių ženklų įstatymu (Vyr. Žin. 1933 m. Nr. 410). Žinoma, jie turi būti prižiūrimi miesto savivaldy­bės techniško personalo, nes ženk­lams žuvus, žus ir tas kruopštus pre­ciziškas darbas, o trianguliacija, poligonometrija ir niveliacija nustos savo reikšmės, nes vietoje nebus jiems pa­mato, tepaliks tiktai vienas paveikslas ir skaičiai, kurie teturės tiktai istorinę reikšmę.
Kalbamasis planas padirbtas tacheometriniu būdu menzula su kiprėgeliu aluminėse planšetėse, prisegtose prie menzulinės lentos. Šiose planšetė­se iš anksto buvo pažymėti triangu­liaciniai ir poligonometriniai taškai ir jų aukščiai, gauti iš niveliacijos.
Dirbant tacheometrinę menzulinę nuotrauką, buvo laikomasi šių dėsnių: piketų atstumai nuo stovimosios vie­tos ne toliau kaip per 75 m; atstumas tarp pereinamųjų taškų mažesnis kaip 150 m. Pereinamieji taškai nustatyti ėjimais tarp poligonometrinių ir trian­guliacinių punktų. Ypatingais atvejais pavartoti nesuvesti ėjimai, bet jie ne­ilgesni kaip 100 m.
Skirtumai tarp polinkio stebėjimo pirmyn ir atgal kampų nepraneša 1' ir skirtumai to­limačiu nustatytų atstumų nepraneša 0,20 m. Prie tolimačiu nustatyto ats­tumo pridėta pataisa C — 0,40 m. ten, kur polinkio kampas siekė 3 ir dau­giau laipsnių, tolimačiu išmatuotoms linijoms įvesta pataisa D sin'a. Perei­namųjų taškų aukščių skirtumai iš­skaičiuoti iš lentelių, o piketų — iš grafiko. Nustatytuose ėjimais pereina­mųjų taškų planiniai nesąryšiai ne­praneša P/200 ir profiliui — P/3438 (P. — perimetras). Šie nesąryšiai išdėstyti prieš nuotrauką vykdant. Horizonta­lės po pastatais interpoliuotos. Hori­zontalės per gatves su dirbtiniu pro­filiu nebrėžtos.
Šio plano sutartiniai ženklai su­žymėti paskutiniame albumo pusla­pyje.
Nuotrauką įvykdė p. p. A. Abramavičius, J. Andrius ir M. Krasaus­kas. Braižymo darbus atliko p. p. S. Chamanskis, S. Krūvelis, V. Lagenpušas ir A. Vezbergas.
Sis planas, kaip originalas, yra paskirtas tiktai nuorašams gauti. Įvai­rūs projektavimai arba šiaip papildy­mai turi būti dedami tiktai nuorašuose.

Geodezijos inžinierius M.Ratautas Kaunas, 1935 m. kovo mėn. 20 d.

Panevėžio planą (1934) masteliu 1:2500 galite peržiūrėti ČIA (nuoroda į Panevėžio miesto savivaldybės istorinio žemėlapio puslapį, nuoroda tikrinta 2013-01-21).

Už medžiagą dėkojame p. Andriui Sviderskui.

Vilniaus miesto planas, 1940, 1:12500
Karo topografijos skyrius 1940 metais išleido ir vienspalvį Vilniaus miesto žemėlapį. Žemėlapio mastelis 1:12500, dydis maždaug 45x45 cm.
Vilnius 1:12500
1940 m. Karo topografijos skyriaus išleistas Vilniaus miesto žemėlapis, 1:12500 (pasididinti)
Kalbos, Languages, Языки
Man patinka maps4u.lt
Prisijungti
Vardas

Slaptažodis



Dar ne narys?
Registruotis.

Pamiršai Slaptažodį?
Prašyk Naujo!.
Google reklama

Skaitliukas
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Užkrauta per 0.02 sekundes 3,479,485 unikalūs lankytojai
NUTRILITEā„¢ maisto papildai ir vitaminaiSvorio metimas - bodykey by NUTRILITEā„¢AMWAY HOME valymo priemonÄ—sMaistas ir gÄ—rimaiAMWAY HOME indų plovimo priemonÄ—sAMWAY HOME skalbimo priemonÄ—sDozatoriai ir aplikatoriaiGLISTERā„¢ burnos priežiÅ«raBODY SERIESā„¢ linija ir kitos kÅ«no priežiÅ«ros priemonÄ—sVyrų odos priežiÅ«ros priemonÄ—sSATINIQUEā„¢ plaukų priežiÅ«rabeautycycleā„¢ kosmetikaARTISTRYā„¢ odos priežiÅ«raARTISTRYā„¢ dekoratyvinÄ— kosmetikaKvepalaieSpringā„¢ vandens valymo sistemaVirtuvÄ—s reikmenysAutomobilių priežiÅ«ra