Izidorius Liesis 1901-1993

IZIDORIŲ LIESĮ - KARININKĄ, INŽINIERIŲ, PEDAGOGĄ IR MOKSLININKĄ PRISIMENANT

Š.m. rugpjūčio 7 d. sukanka 8 m. kai tarp mūsų nebėra Izidoriaus Liesio - karininko, inžinieriaus, pedagogo, mokslininko, savo darbais prisidėjusio prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo. Rugpjūčio 19-ąją jam būtų sukakę 100 metų. Apie I.Liesio pedagoginę ir mokslinę veiklą jau rašyta. Norėtume priminti jo kaip karininko atlik­tus darbus.

I.Liesis gimė 1901 m. Kriugiškio kaime, Kriaunų valsčiuje, Rokiškio apskrityje. Baigė Kriaunų pradžios mokyklą, rinko aukas Lietuvos gynimo fondui, tarnavo Lie­tuvos kariuomenėje, mokėsi Kauno Simono Daukanto mokytojų seminarijoje. 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo karininkų kursų pirmąją topografų laidą. Dirbo Karo topogra­fijos skyriuje. Leitenantas I.Liesis 1932-1933 m. sudarė topografinio žemėlapio M 1:25000 lapą Nr.415 (Vandžiogala), o 1933-1934 m. - lapą Nr.345 (Apytalaukis). Jam 1934 m. Karo topografijos skyriaus 10 m. sukakties proga pavesta parašyti išsamų straipsnį apie skyriaus darbus. Jis išspausdintas "Mūsų žinyne" (tomas XXVI, 1934 m.). Kaip gabus ir perspektyvus karininkas 1934-1936 m. prie Prancūzijos armijos štabo įkurtoje "Armijos geografijos tarnyboje" studijavo geodeziją ir astronomiją. Grįžęs dirbo karo topografijos skyriaus trianguliacijos dalyje, kuriai vadovavo inž. M.Ratautas. Atliko didelio kruopštumo ir matematinio pasirengimo reikalaujančius trianguliacijos darbus ir dar studijavo Vytauto Didžiojo universitete.

1939 m. grąžinus dalį Vilniaus krašto Lietuvai, kapitonas I.Liesis buvo Mišrios Lietuvos ir SSRS sienos komisijos narys. Komisijos tikslas buvo pažymėtą žemėlapiuose sieną teikti na­tūroje ir paženklinti. Man kartu su atsargos majoru Mažonu, V.Štuopiu (Valstybinė geode­zijos tarnyba) ir J.Vaičenoniu (Kauno karo muziejus) 1993 m. ge­gužės viduryje apie sie­nos žymėjimą teko kal­bėtis su kapitonu I.Lie­siu. Pateikiame kai ku­riuos pakoreguotus šio pokalbio fragmentus.

"I.Liesis (toliau -I.L.). Man jau 92 me­tai... Baigias amžius...

A.Gliožaitis (toliau A.G.). Jūs Kauno politechnikos institute mokėte mane ast­ronomijos paslapčių. Suprantama, tuomet negalėjote su mumis viskuo pasidalyti, todėl po daugelio metų atėjau vėl pas jus. Atėjo toks laikas, kai reikia iš naujo valstybės sienas tvarkyti. Jūs 1939-1940 m. žymėjot sieną su SSSR Vilniaus krašte. Dabar, praūžus karui, pasibaigus okupacijai, vėl reikia tvarkyti sienas.

I.L. Tai pats bjauriausias darbas.

A.G. Darbas nėra paprastas. Mes, geodezininkai, dabar renkame kartografinę medžiagą, Įvairius dokumentus, prisiminimus. Ar Jūs prisimenant, kaip 1939 m. lapkričio mėn. važiavote į Maskvą (su komisija) tartis dėl sienos žymėjimo?

I.L. Papasakosiu, kaip aš pakliuvau į tą Vyriausiąją komisiją. Kai studijavau Vytauto Didžiojo universitete ir tarnavau Lietuvos kariuomenėje, mes su karinin­kais įvairiomis temomis diskutuodavom. Aš klausiau prof. Mykolo Romerio konsti­tucinės teisės paskaitų. Iš jų buvo galima spręsti, kad geriausias valdymas yra Sovietų Sąjungoje. Ten visa valdžia renkama žmonių.

Mažonas (toliau M.) Taip buvo parašyta SSSR konstitucijoje...

I.L. Ir iš tikrųjų jis tokią nuomonę įdiegė studentams. Aš su karininkais apie tai irgi diskutavau. Plk. Krikščiūnas (Karo topografijos skyriaus viršininkas) apie tai žinojo. Kai buvo sudaroma komisija sienai nustatyti, jis mane pasišaukė ir sa­ko: "Aš tave išgydysiu - važiuosim į Maskvą".

A.G. Štai kodėl Jūs atsidūrėte Maskvoje!

I.L. Į komisiją paskyrė Krikščiūną, mane ir Navickį (URM atstovas).

A. G. Ir Sakalauską (URM atstovas).

I.L. Sakalauską paskyrė vietoj Navickio. Buvo taip. Navickis pasivėlino Į trau­kinį trim minutėmis ir jį nubaudė, nebeleido važiuoti. Bet jis vis tiek atvažiavo į Maskvą... Sakalauskas, būdavo, plepa ir plepa visą laiką. Labai įdomus žmogus. Sakalauskas išbuvo iki galo... Atsimenu, buvo taip. Važiavom per Latviją, kirtom Latvijos - Rusijos sieną. i

M. Tiesioginio susisiekimo su Rusija nebuvo, neturėjom sienos.

I.L. Tik pervažiavom sieną - sustojo traukinys. Krikščiūnas sako: "Jau praside­da... ". Kupė mes buvom keturiese ir du svetimi, kurie nuo mūsų nenuleido akių. Nuvažiavom į Maskvą, nuvežė į viešbutį, davė kiekvienam po kambarį. Pirmą naktį mane prižiūrėtojai tris kartus pakėlė ir vis klausia: "Kak spitsa?" Sakau: "Chorošo... " Ryte Krikščiūnas pastebėjo, kad prapuolė kortos. Prižiūrėtojas aiški­na, kad atsiras, niekur neprapuls. Krikščiūnas reikalauja, kad atiduotų. Galų ga­le tos kortos atsirado... nors vienos kitos ir trūko... .

M. Tyrinėjo, ar ko nors slapto ant jų nėra užrašyta.

I.L. Išvažiuojant mums pasakė, kad valgyti negausim, truputį pasiėmėm. Gavom po 70 markių ar červoncų, tik ne litų. Valgydavom valgykloje, bet neužteko pini­gų. Sakalauskas užtiko vietą juodoj rinkoj, kur buvo galima pasikeisti pinigų... Labai įdomių dalykų atsitiko. Mes pragyvenom, turbūt, apie mėnesį. Kai nuvažia­vom, mus priėmė, savaitę vedžiojo po kino teatrus...

A.G. Tai ką, Jūs nieko nesitarėt?

I.L. Taip, nieko.

M. Bet komisijoj buvo net Vasilevskis.

I.L. Vasilevskis buvo. Tai - protingiausias žmogus.

M. Maršalas Vasilevskis buvo vyriausiasis Rusijos kariuomenės vadas.

I.L. Bet jisai nedaug dalyvavo.

M. (Liesiui) Sakei, kad jis buvo ir į Vilnių atvažiavęs.

I.L. Buvo... Mano pareiga buvo ne tiek sienas žymėti, kiek popierius tvarkyti...

A.G. Jūs Maskvoje pagal oficialius dokumentus turėjot būti dvi savaites. Pir­mąją po kinus vaikščioti, o antrąją ką veikėt?

I.L. Už nosies mus vedžiojo.

A.G. Nieko neaptarinėjot?

I.L. Ne, nieko. Vi­sas pasitarimas buvo toks: surengė vakarie­nę. Stalas didelis, ga­na daug žmonių. Vaka­rieniaujam, šnekamės. Aš sakau: "Kiek daug ikrų. Pas mus tai dide­lis delikatesas". Atsi­stojo vienas ir sako, kad jie visi ikrus valgo... Mes tai matėm, ką ten žmonės valgo. Čia gal aš netikusiai įsikišau apie ikrus prašnekęs. Paskui ir visokių kitokių labai įdomių smulkmenų buvo. Mus visur vedžiojo, nuvedė net į vaikų darželį...

A. G. Gerai, sakykit, kaip vyko pats susitarimo pasirašymas. Juk jūs turėjot pa­rengti kokius nors dokumentus?

I.L. Sienos jau buvo nustatytos, mes tik techniškais dalykais turėjom užsiiminėti. Tačiau mums paskaitė vadinamąją instrukciją, pagal kurią rusai tvarko savo sienas, ir viskas.

A.G. Instrukcijoje buvo parašyta, koks sienos stulpas ir kokiu atstumu jis bus statomas.

I.L. Baigą darbus Maskvoje, nors jų niekas praktiškai ir nematė, atvažiavom į Gudagojų. Mums buvo įteiktas sienų žymėjimui rusų naudojamas šablonas, ir viskas. Visą dieną važiavom iki Gudagojaus, bet negavom net duonos - baisus skurdas. At­važiavom į Gudagojų trise nevalgę visą dieną. Matau moteriškę baltu chalatu - ne­ša bandeles, sakau: "Parduok. Kiek reikia sumokėsiu". Jinai: "Čto ty, vsio soščita­no". Pamačiau rusų komendantą, klausiu, ką mums daryti. Jis sako, kad nežino, ir pasakė, kad gali duoti tik vagoną pervažiuoti sieną. Tuo vagonu mes pervažiavom į savo pusę. Stotis pilna įvairiausių žmonių. Žiūriu - vienas stovi su dideliu maišu. Priėjau ir klausiu, ką jis parduoda, kas tame maiše. Sako, pinigai, červoncai. Pa­prašiau, parduoti man tuos červoncus, nes pagalvojau - gal dar reikės važiuoti į Maskvą, turėsime už ką nusipirkti valgyti. Jis sako: "Gerai, duok 10 litų ir imk"... Iš Lenkijos ir Rusijos važiavo žmonės į Lietuvą pirkti duonos, kitų produktų. Juos areštuodavo ir vėl paleisdavo... Tai va, Maskvoje aš buvau susidraugavęs su Sokolovu, sutikau jį netikėtai ir Gudagojuje. Parodžiau jam červoncų maišą ir klausiu, ką su jais daryti. Jis man sako: "Duok, nuvešiu į Maskvą kai reikės pasiimsi". Aš į Maskvą daugiau nebevažiavau ir tų pinigų nebemačiau...

A.G. Ir vis dėlto - kaip jūs nustatėte, kur bus ta siena?

I.L. Siena buvo padalyta į dvi dalis, o jos nužymėjimui sudarytos dvi komisi­jos. Aš buvau Vyriausiojoje komisijoje.

A.G. Parašyta, kad 1939 m. spalio 27 d. pasirašytas žemėlapis, kuriame deta­liai pažymėta siena. Kas parengė tą žemėlapį?

I.L. Žemėlapis SSSR pareigūnų buvo nubraižytas Maskvoje... Kai atvažiavom į vietą, gyventojai plūste plūdo pas mus teirautis, kur ta siena bus žymima, ir suži­noję, kad nebus prijungti prie Lietuvos, pradėjo nerimauti...

A.G. Vadinasi, tą žemėlapį gavot iš Maskvos?

I.L. Linija buvo SSSR pareigūnų nubrėžta Maskvoje. Mums kartu su SSSR ka­rininkais liko tik ją pažymėti vietoje, pastatyti stulpus. Tą darbą atliko pakomi­sės, o darbams vadovavo Vyriausioji komisija. Joje Lietuvai atstovavome trise: pulkininkas Krikščiūnas, Sakalauskas ir aš. O jų buvo daug, žmonės dažnai kei­tėsi. Vienas jų buvo pulkininkas Sokolovas, augęs Kleboniškyje netoli Kauno.

M. Caro laikais ten buvo kariuomenės dalinys.

I.L. Jis norėjo vėl apsilankyti tose vietose (Kleboniškyje). Sakau, gerai, sėdam į mašiną ir važiuojam. Bet jis pabijojo važiuoti.

A.G. Tas Sokolovas - tai ne tas, kuris buvo Maskvoje?

I.L. Jis buvo Vyriausiojoje komisijoje Maskvoje.

A.G. Palaukit, Maskvoje pagal dokumentus buvo ne Sokolovas, o Smirnovas.

I.L. Gal ir buvo, kas jį žino... Jų daug keitėsi.

A.G. Tai tas Sokolovas Maskvoje pasitarimuose irgi visą laiką dalyvavo?

I.L. Taip.

A.G. Pagal Karo topografijos skyriaus dokumentus SSSR komisiją sudarė Kuroptevas, Kolčianovskis, Bliumenfeldas (visi Narod.komisar.inostr.del) ir Vasilev­skis, Sirnovas, Teplovas (visi narod.komisar.voen.del).

M. Matyt, pagal valstybių sutartį komisija turėjo būti tokia, o faktiškai buvo kita...

A.G. Tai tas Sokolovas augo Lietuvoje?

M. Kleboniškio kareivinėse. Dabar dar yra išlikę tų kareivinių pamatai.

I.L. Sokolovas gal ir nieko... Mes, žymėdami sieną, kartą nakvojome Vievyje. Užsimanėm pašaudyti, o šaudydami politikavom... Bet buvo du žydeliai, kurie nie­ko nekalbėjo, tik iš paskos vis sekiojo. Jų žmonės bijojo...

A.G. Gerai. Jums tvarkant tą vadinamąją sieną atėjo 1940 m. birželio 14 d., prasidėjo okupacija. Skaičiau pranešimus, kaip Karo topografijos skyriaus kari­ninkai metė darbus ir grįžo į Kauną. O kaip su ta siena buvo? Išeitų, kad jūs jos nenužymėjot ir daugiau prie jos nebegrįžot?

I.L. Siena jau buvo užbaigta, stulpai gražiai nudažyti. Reikėjo sutvarkyti tik dokumentus. Buvo labai griežtai reikalaujama vienodo lietuviško ir rusiško šrifto. Man pavedė surasti rašomąją mašinėlę rusišku šriftu. Matyt, laimingas žmogus buvau - man pavyko surasti tokią mašinėlę. Dokumentus sutvarkėm, bet kur jie to­liau nukeliavo - aš nebežinau.

A. G. Yra išlikęs pulkininko leitenanto J.Andriaus 1941 m. sausio 6 d. įsaky­mas dėl Karo topografijos skyriaus likvidavimo. Ten pažymėta, kad visą sienos medžiagą paėmė PRIBOVO (Pribaltijskij osobyj vojennij okrug) topografijos 21-asis skyrius. Taigi kelių šimtų kilometrų ilgio siena nužymėta per pusę metų, įskaitant ir darbams nepalankų žiemos periodą.

1940 m. okupavus Lietuvą Karo topografijos skyriaus raporte pažymėta, kad ka­pitonas I.Liesis grįžo iš komandiruotės į skyrių birželio 19 d. 8 val. Vėliau SSSR ka­rinė valdžia Karo topografijos skyrių priskyrė PRIBOVO Topografijos 21-ajam būriui, kuriam buvo įsakyta skubiai tęsti ir iki žiemos užbaigti trianguliacijos darbus. I.Lie­sis kartu su kitais karininkais rugpjūčio 27 d. išvyko į Trakų ir Kauno apskritis tęsti matavimų, kurie buvo atliekami Hildebrando teodolitu. O jis skubant (tikrosios prie­žastys nežinomos) iškrito iš trianguliacijos signalo... Vėliau, kaip prisiminė pats I.Liesis, buvęs uždarytas į kažkokį lagerį, kur tikrinę Lietuvos kariuomenės karininkų lojalumą sovietų valdžiai. Lageryje laikę pusbadžiu, maistas buvęs labai prastas. Po kelių mėnesių išėjo iš šio lagerio vos kojas vilkdamas... Karo topografijos skyrius likviduotas 1941 m. sausio 6 d. SSSR pirmosios okupacijos metu ir prasidėjus antra­jam pasauliniam karui (vokiečių okupacijai), dalis Karo topografijos skyriaus karinin­kų įsidarbino Vytauto Didžiojo universitete, kuris nuo 1939 m. turėjo Topometrijos bei Geodezijos ir astronomijos katedras. I.Liesis VDU dirbo nuo 1941 m., baigė jame geodezijos mokslus, tapo diplomuotu inžinieriumi-jaunesniuoju asistentu, vėliau vy­resniuoju dėstytoju. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, po antrosios SSRS oku­pacijos pertvarkius VDU į Kauno politechnikos institutą, I.Liesis pedagoginį darbą tęsė jame. Taip baigėsi kapitono I.Liesio, kaip Lietuvos kariuomenės karininko, turi­ningas, įdomus, bet ir pavojingas darbas.

I.Liesis (pirmas kairėje) stažuotės Paryžiuje (1934-1936 m.) metu.

Iš karės kpt.I.Liesis, diplomatas P.Klimas, nežinomas lakūnas, generolas Gerulaitis

Vilniaus krašte prie sienos nustatymo darbų (1939-1944). Iš kairės: plk.A.Krikščiūnas, RA plk. Sokolovas, kpt.I.Liesis, SSSR karininkas (Teplovas?), ltn.B.Pupinis

Algirdas Antanas GLIOŽAITIS

Publikuota Hidrotechnika ir melioracija 2001

(Maps4u.lt publikuota autoriui leidus)

Karo topografijos skyriaus karininkai apie 1931-32 m. Iš kairės S.Uždavinys, V.Lagenpušas, P.Ambrazas, I.Liesis, sėdi S.Chamanskis